Apie prisilietimų trūkumą

— O mes nesisveikinsim? — įdėmiai žiūri jis, kai po pusantrų metų nesimatymo kaip torpeda įlekiu į jo studiją pasikalbėti apie abiejų mūsų galvas sprogdinančias idėjas ir po trumpo „labas“ nusimetusi lietpaltį, 5 kg sveriančią rankinę dribteliu ant sofos. Tikrai, pamanau, kaip aš taip? Ir puolam vienas kitam į glėbį. Stovim apsikabinę ir nieko nesakom, gal kokią akimirką garsiau išgirstam, kaip širdys plaka, kaip rankos … Skaityti toliau: Apie prisilietimų trūkumą

Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Kai perki atvirlaiškį, stengiesi jame parašyt kelis žodžius vienu atsikvėpimu. Nieko per daug asmeniško, nes  gal paskaitys paštininkas, gal tėtis ar mama, ar vaikas. Tiesiog vienos akimirkos žodžių pliūpsnis – tai kaip jautiesi ir ką kaip linkėjimus siunti kitam. Tokie tie mano atvirlaiškiai. Sudėsiu juos iš Instagram ir Facebook, kad liktų vienoje vietoje.     – Keliauti reikia lengvai, bet batai turi būti patogūs… Ir … Skaityti toliau: Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Tik nepasmauk kačiuko

  Du vaikinai, dvi merginos. Senų laikų ir po gerų 30 metų visai kita situacija. Dvi istorijos ir tas pats kačiukas. Mielas, minkštas, jaukus. Diena buvo skirta švęsti, o ne skirtis, bet taip jau atsitiko. O kai sukrenta viskas taip, kad staiga nuskaidrėja ir tampa aišku, tada nesvarbu, ar po trejų ar po penkerių metų buvimo kartu reikia galų gale užrišti mazgą. Ir nesvarbu kokia … Skaityti toliau: Tik nepasmauk kačiuko

Pasižadėjimai sau. 2017

Kiek nepamatuoto optimizmo yra metų pradžioje ir kaip tyliai kovo mėnesį jis išgaruoja.  Tiek daug vilčių sudėta ir taip gerai pasiruošta žemam startui sausio pradžioje. Pakelsim lygį į dar aukštesnį lygį – sakydavo mano kolega. Valgysim 70 proc. daugiau  daržovių įskaitant lapinius kopūstus, išmoksim juos paruošti keturiolika kitų būdų, nes kartą jie buvo visai nevalgomi ir net nesukramtomi kaip troškinti plastikiniai šiaudeliai.  Be sveikuoliško pasiryžimo valgyti vitaminus daržovių pavidalu, dar pasižadame mesti rūkyti, gerti tik prabangius gėrimus, todėl mažais kiekiais, įsipainioti į santykius tik su perspektyviais interesantais, pervesti bobutę per gatvę, klausyti objektyvių draugių nuomonių, paduoti kam nors stiklinę vandens, nevadinti 80 metų dieduko žąsinu, net jei jis visai nesiorientuoja kelyje vairuodamas savo vintažinius žigulius.

Skaityti toliau: “Pasižadėjimai sau. 2017“

5tadienio evangelijos prie lentos

 

Baltu ant juodo vienoje vietoje. 2016 lapkritis-gruodis. Daug kas tikra, nujausta iš anksto. Turbūt todėl, kad viskas universalu. Todėl, kad mes viską žinome anksčiau nei tai parašome. Ir parašome anksčiau, nei tai atsitinka.

14900491_1156861721050896_9168352181368874634_n
2016-11-04 Pavėlavusios evangelijos…šį kartą apie kalbas, kurių nereikia ;)

Skaityti toliau: “5tadienio evangelijos prie lentos“

Apie sezoninius liūdesius ir mys

Lapkritis, gruodis  – nesmagus metas iki Kalėdų. Tamsu, liūdna. Paskui po Kalėdų reikalai ima tvarkytis, pamažu viskas šviesyn, kai dienos ilgyn. Man, kiek pamenu, būdavo vasario mėnesio krizė. Pasiimdavau savaitę atostogų ir kuisdavausi namuose – tvarkydavau spintas, siūdavau, megzdavau, siuvinėdavau. Tuo metu matyt labiausiai pasiilgdavau jaukumo.

Skaityti toliau: “Apie sezoninius liūdesius ir mys“

Dovanos po eglute

Velykas mėgstu labiau už Kalėdas. Gal Prisikėlimo stebuklas man stebuklingesnis už gimimą iš Šventosios dvasios. O gal banaliau – dėl to, kad Velykų bobutė ne tokia desperatiška dovanų klausimu kaip Kalėdų senelis ir taip smarkiai nespaudžia smegenų visiems gruodžio pabaigoje. Šventės vėl netikėtai atėjo. Maišatis, chaosas, kamščiai, paskutinės minutės pirkiniai. Ir susierzinimas, kuris nuslūgsta tik su pirmu Kūčių silkės gabalu nuslinkusiu žemyn į skrandį. Kasmet išvengiu tos karštligės, kuri  sugadina švenčių laukimą. Pirkti dovanas  būtinai skambant „Last Christmas“? „November Rain“ man irgi labai gerai.

Skaityti toliau: “Dovanos po eglute“

Apie 9 vienatvės rūšis

Sako, kad sveikas žmogus turi mokėti būti pats sau vienas. Kai kurie vaikai moka būti vieni: žaisti su savimi, turėti nematomų draugų, su jais bendrauti, jiems saugu ir gera. Jiems nereikia žiūrovų, žaidimo partnerių, trenerių ir ar auklėtojų. Jiems užtenka mamos iš vakaro paliktos ant stalo stiklinės kefyro ir meduolio ar sausainio pusryčiams (taip, tai vaizdelis iš gyvenimo). Tas vaikas atsikelia, užkremta ir eina sau žaisti ( ne, ne,  kompiuteriai tais laikais dar buvo tėvų, o ne vaikų  žaislai). Mama miega, vaikas žaidžia. Ir jam nebuvo vieniša. Užaugo net labai teisingas bičas, visai neasocialus, jei ką.

the-head-and-the-sea-elarenal-spain-roof-sea-sky-head-man-_26398254814_o
Čia galva, jūra ir dangus

Skaityti toliau: “Apie 9 vienatvės rūšis“

Lengva būti laiminga

Niekas nepadarys tavęs laimingos, tik tu pati – tokia filosofija sveikiausia ir sunkiausia  vadovautis. Ir sau pačiai spardyt užpakalį, jei tos laimės per mažai susigeneravai. Vakar laimei  man reikėjo labai mažai. Buvo noras, kad kas nors už mane padaręs visus privalomus dalykus, kurie mane tokiomis dienomis varo į neviltį. Norėjau sau laimės svetimomis rankomis.

image
Ryškiai dienai! Pats ryškiausias lūpdažis, pastebimi auskarai, nes būna happy  dienų

Skaityti toliau: “Lengva būti laiminga“

Apie salas, jausmus ir krevetę

14574005908_88ea3213f5_z

Kažkada gal prieš metus el.paštu gavau pasakojimą apie dvi salas ir jų gyventojus. Jį gana smagiai perskaičiau, nors dabar jis nebeatrodo toks įdomus. Kaip laikas keičia supratimą…Tai tarsi biblinė-teorinė istorija apie žvejus, žuvis ir moteris, tačiau tokių pasakojimų kartais išgirstame ir iš pažįstamų rato. Ir kai kažką panašaus girdime, tai istoriją visada vertiname pagal tai, kuris herojus yra mūsų draugas ar draugė….

Gana keistai nuskambėjo prašymas perskaičius tą istoriją atlikti vieną užduotį. Apie tai vėliau, nes net neketinau jos daryti. Matyt praleidau progą sužinoti apie save daugiau. Bet minčių man kilo įvairių…

Skaityti toliau: “Apie salas, jausmus ir krevetę“