Paslaptys po stiklu

Kartais aplankai tą vietą, slapta pasigėri tokia savo brangenybe. Ir lauki. Lauki, kol tavo gyvenime atsiras ypatingas žmogus. Draugas Skaityti toliau: Paslaptys po stiklu

Reklama

Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Kai perki atvirlaiškį, stengiesi jame parašyt kelis žodžius vienu atsikvėpimu. Nieko per daug asmeniško, nes  gal paskaitys paštininkas, gal tėtis ar mama, ar vaikas. Tiesiog vienos akimirkos žodžių pliūpsnis – tai kaip jautiesi ir ką kaip linkėjimus siunti kitam. Tokie tie mano atvirlaiškiai. Sudėsiu juos iš Instagram ir Facebook, kad liktų vienoje vietoje.     – Keliauti reikia lengvai, bet batai turi būti patogūs… Ir … Skaityti toliau: Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Suck it up! Susiimk!

– Užsirašiau pas kirpėją, o ji paskambino, kad  slidu ir negali išvažiuoti iš namų. Pasakojo, kaip mašiną sumėtė, kaip jos mylimas vyras bėgo iš paskos 300 metrų  per ledą žiūrėti,  ar jai nieko neatsitiko…Ir kone ant rankų  parnešė namo. Net matau tą vaizdą – gražu…  Grįžo ji namo susistresavusi, atsiprašinėjo milijoną kartų ir atšaukė visus savo darbus.  Skaityti toliau: “Suck it up! Susiimk!“

Draugystė neturi būsimojo laiko

Žiūriu į Tave dabar.
Kai leidžiam laiką, filosofuojam, rašom visiškus blėnius, kapojamės arba žvygaujam. Kai giriamės mažomis ir didelėmis pergalėmis savuose nematomuose frontuose. Kai išspaudžiam po kokias šešias ašaras kiekvienas atskirai ir dėl skirtingų priežasčių. Kai vienas kitą trolinam,  žnaibom, mėtomės kirviais ar elegantiškai knisam protą.

Skaityti toliau: “Draugystė neturi būsimojo laiko“

Jei galėčiau būti bet kuo, būčiau…

Jei galėčiau būti metų laiku, būčiau rudeniu. Rugsėjo pabaiga. Spalvota ir pasakojančia metų istoriją, o ne pavasariu, dalijančiu neišsipildančius pažadus.

Jei galėčiau būti diena, būčiau Tavo gimtadieniu. Tuo, kurio beveik nepamenu, bet su džinu po žvaigždėmis ant Avirio kranto.

Skaityti toliau: “Jei galėčiau būti bet kuo, būčiau…“

Senas dienoraštis arba ne taip tu jam ir patinki…

 

O jūs kada nors buvot suradę savo seną dienoraštį? Skaitėt? Ir ką? Košmaras, ane?

Aš suradau. Du tomus. Praėjus daugeliui metų. Buvau net parašius kiek. Ištryniau. Nes pamanysit, kad žmonės tiek negyvena.

Ufff. Graži beveik pirmos didelės meilės istorija – taip aš ją prisiminiau, kol neperskaičiau archyvų. Dvidešimtmetė studentė, aplankiusi močiutę Vilniaus ligoninėje, važiuoja namo liepos mėnesį… Tranzuoja. Sustoja 18 metų vyresnis žilstelėjęs architektas (kaip paaiškėja gerokai vėliau). Saugu – žmogus su šunimi. Užsukam pas jo draugą, grybaujam, pametam miške šunį, geriam kavą, paveža mane iki didesnio miestelio ir pasikeičiam telefonais. Ir prasideda 6 metų istorija verta rašytojo plunksnos – su fantastiškais sutapimais, kino kadrų vertais epizodais ir indiškų filmų aistromis. 6 metų istorija, kurią reikėjo pabaigt po poros savaičių ir visiems būtų buvę sveikiau. Ypač man.

Skaityti toliau: “Senas dienoraštis arba ne taip tu jam ir patinki…“

Kalti per stabdžius

Nida. BMW. Greitis. Kuo arčiau privažiuoti prie kliūties ir kalti per stabdžius. O kliūtis – gyvas žmogus ant kelio. Žiaurus pratimas mokant ne vairuoti, o stabdyti.

– O tau su juo gerai?– klausia žiemos pradžioje manęs bičiulis telefonu jau pasipasakojęs apie savo naująją širdies ir kūno draugę.

Skaityti toliau: “Kalti per stabdžius“

Kas normalu, o kas ne? Iš Happy365

Ankstyvą Velykų rytą gavau laišką su prašymu parašyti žurnalui HAPPY365. Tuo metu buvau labai happy, o dar labiau žvygaliojau nuo gauto pasiūlymo. Ir parašiau. Gegužės pradžioje žurnalas pasirodė kioskuose, o man buvo taip smagu… Tyliai smagu.

Dabar, kai jau tas spalvingas numeris parduotuvių ir kioskų lentynose gyvena paskutines dienas, dalinuosi su jumis savo tekstu iš HAPPY365.

Skaityti toliau: “Kas normalu, o kas ne? Iš Happy365“

Dovanos, kurias dovanojame

– Einu iš proto, kai reikia sugalvot, ką padovanot. Tokia katorga…Va dabar reikia dovanos brolio  žmonai  ir niekaip. Nupirksiu kokį čekį,  – pasakoja  kompanijoje prie vyno taurės viena moteris.

– Man sunku padovanot dovaną žmogui, kurį mažai pažįstu. Jei visai nepažįstu, lengva, nes tinka klasika: nuo rašymo priemonės iki knygų, jei gerai  pažįstu – vienas malonumas dovanoti, – sako kita.

Kas iš tiesų tas dovanojimo malonumas? Kodėl žmonės linkę prarasti,  kad kitas gautų? Dovana – ne investicija, tad leisti pinigus kito gerovei neracionalu?! Ten, kur neveikia ekonomika,  veikia emocijos. Mokslininkai ištyrinėjo viską, ką tik galėjo – išvada paprasta ir kiek egoistiška: dovanoti dovanas mūsų smegenys mėgsta dar labiau, nei jas gauti.

Skaityti toliau: “Dovanos, kurias dovanojame“

Mergina su gitara

Gerai prisimenu momentus, kai buvau “mergina su gitara“. Tai dar iš studijų laikų mergaičių kompanijoje atsiradęs žodžių rinkinys, puikiai pritaikytas savijautos apibūdinimui. Tai tas jausmas, kai tau tiesiog gerai!  Atsibundi ryte pati sau tokia nereali, nes tiesiog viskas yra nesugriaunamai gera, nors mašina nevažiuoja, o pinigų užtenka tik vienam dalykui: arba plaukų lakui, arba dešrelėms (perki plaukų laką, aišku), nesi įsimylėjusi, o tik šviežiai išsiskyrusi,  bet šypsaisi be priežasties visam pasauliui ir sau pačiai.  Visi drabužiai tinka, batai nespaudžia, planų daugiau nei prisiminimų,  ir norų daugiau nei  pareigų. Viskas lengva ir įveikiama. Tobula. Toks jausmas, kai pasaulis yra tavo ir tau. Širdį sprogdinantis pilnatvės jausmas. Kartais tas jausmas momentinis, kartais ilgesnis. Būna tylus, o būna garsus. Prieš keletą dienų buvo taip nesugriaunamai gera, kai atvažiavau  kelioms kūrybinėms dienoms į bičiulių vasarnamį nebuvusi ten turbūt dešimt metų. Žviegiau balsu gąsdindama paukščius iš to gerumo, grožio, žydinčių alyvų kvapo, ežių ir stirnų, vakaro saulės, ramunių, ežero… Paskui  buvo gera tyliai. Paskui dar kitaip kažkaip gera  su ašaringais pasriūbavimais. Toks vasaros pradžios paveiksliukas, nufotografuotas visomis juslėmis.

Skaityti toliau: “Mergina su gitara“

Nenori į pasimatymą? Reikia!

 

Ach tos pažintys! Ak tas nedorėlis internetas, kuriame gali rasti visko, ko tau nereikia. Pasislėpę už  kaukių, IP adresų ir svetimų tapatybių susipažįsta moterys ir vyrai, ieškantys gydomųjų, atstatomųjų, užsimiršimo santykių, sekso per pietų pertrauką, trumpalaikių, ilgalaikių, rimtų (bent kartą per savaitę) ryšių, tampa meilužiais, draugais, hobio bičiuliais, draugais su privalumais arba amžinai pasilieka virtualių kontaktų užrašuose ir tokiame pačiame tapatybės neatskleidžiančiame bendravime. Skaityti toliau: “Nenori į pasimatymą? Reikia!“

Apie 9 vienatvės rūšis

Sako, kad sveikas žmogus turi mokėti būti pats sau vienas. Kai kurie vaikai moka būti vieni: žaisti su savimi, turėti nematomų draugų, su jais bendrauti, jiems saugu ir gera. Jiems nereikia žiūrovų, žaidimo partnerių, trenerių ir ar auklėtojų. Jiems užtenka mamos iš vakaro paliktos ant stalo stiklinės kefyro ir meduolio ar sausainio pusryčiams (taip, tai vaizdelis iš gyvenimo). Tas vaikas atsikelia, užkremta ir eina sau žaisti ( ne, ne,  kompiuteriai tais laikais dar buvo tėvų, o ne vaikų  žaislai). Mama miega, vaikas žaidžia. Ir jam nebuvo vieniša. Užaugo net labai teisingas bičas, visai neasocialus, jei ką.

the-head-and-the-sea-elarenal-spain-roof-sea-sky-head-man-_26398254814_o
Čia galva, jūra ir dangus

Skaityti toliau: “Apie 9 vienatvės rūšis“

Lengva būti laiminga

Niekas nepadarys tavęs laimingos, tik tu pati – tokia filosofija sveikiausia ir sunkiausia  vadovautis. Ir sau pačiai spardyt užpakalį, jei tos laimės per mažai susigeneravai. Vakar laimei  man reikėjo labai mažai. Buvo noras, kad kas nors už mane padaręs visus privalomus dalykus, kurie mane tokiomis dienomis varo į neviltį. Norėjau sau laimės svetimomis rankomis.

image
Ryškiai dienai! Pats ryškiausias lūpdažis, pastebimi auskarai, nes būna happy  dienų

Skaityti toliau: “Lengva būti laiminga“

Ar paklausi mamos?

Ar mamos diena yra tavo diena ar tavo mamos diena? Kas svarbiau – kai tave sveikina, ar kai tu sveikini? Ar aplankysi, padovanosi gėlių, suvalgysi mamos kepto pyrago ir greitai išvažiuosi? Ar lauksi atvažiuojant ir  pati dengsi stalą?

image

Jei aplankysi, ar  išdrįsi paklausti to, ko tu nenorėtum išgirsti? Ar ji norės papasakoti? Skaityti toliau: “Ar paklausi mamos?“

Kai sprogsta tyla sutikus savo ex

Kadaise jau rašiau apie moteris, kurios sutinka savo buvusiuosius: vyrus, mylimuosius, aistros ar tik sekso objektus. Jos neretai ciniškos ir racionalios. Jos reaguoja priklausomai nuo dabarties situacijos. Jei jos laimingos – gali žvelgti atsainiai ir nerūpestingai; jei vis dar jaučiasi paliktos ir nelaimingos po daugelio metų – kanda žvilgsniu ir vertina skaudžiai; laikosi abejingai iš visų jėgų, kad paskui garsiai šnirpšdamos paslapčia nuverktų visą prabangų makiažą;  jei prisimena santykius su malonumu – jaukiai šnekasi;  jei vis dar jaučia virpesius visam kūne – akmenėja ir bando rasti saugių temų pokalbiui įsikibdamos visa moteriška jėga į vyno taurę, kad tik paslėptų nekontroliuojamą rankų  virpėjimą :) Dėkui dievui, kitų virpėjimų plika akim nesimato.

Skaityti toliau: “Kai sprogsta tyla sutikus savo ex“

Velykos kitaip, bet Velykos!

Keiskis, sakiau anąkart. Velykos per visą (sąmoningą ir nelabai) gyvenimą buvo pas senelius, pas tėvus, su vyru ir dukra ir šunimi kartą, paskui pas tėvus vėl visada. Bet būna ir kitaip. Pusryčiai ketvirtą ryto mano gyvenime jau buvo, taigi kavos kvapu pusę penkių paryčiais neturėčiau stebėtis. Nors … Velykos. Kone visi uolūs katalikai dar miegojo, kai gerokai per ankstyvą ir tamsų rytą naujuoju laiku – valanda per anksti … Skaityti toliau: Velykos kitaip, bet Velykos!

Ar bėgti iš komforto zonos?

Kai mano tėtis pradėjo valgyti sriubą laikydamas šaukštą kairėje rankoje, buvo juokinga. nestabilu, keista, neįprasta. Taip jis manė gerokai pamankštins smegenis, kuriose tam tikrame amžiuje gali įsikurti ponas Alzheimeris.  Kai pakeitėme biurą, kartais nuvažiuodavau į senąjį tiesiog iš įpročio.  Kai nusiperki labai kitokius batus,  nei įpratusi, netikėtai atsitinka visokių stiliaus katastrofų.

Kai pradedame kažką daryti kitaip, kad ir važiuoti į įprastą tašką kitu keliu, mokytis naujos kalbos,  keisti seniai nusistovėjusius įpročius, mūsų pilkoji masė pradeda kunkuliuoti, kaisti ir dirbti. Ji mums nežinant atlieka milžinišką darbą, kurio rezultato net nematome. Viskas, kas buvo užkalkėję smegenyse, išlaisvėja, nors mes to net nepastebim.

Skaityti toliau: “Ar bėgti iš komforto zonos?“

Kodėl laimingos poros būna neištikimos?

cropped-9243965293_fe89bed716_z.jpg

“Vesiu“ – pasakė jis garsiai ir pats save išgąsdino.  Taip ir man atsitiko. “Savaitė knygoms, o ne internetui“, – garsiai pareiškiau šią savaitę, ir iškart po tokios deklaracijos prasėdėjau iki paryčių prie TED video. O prie  lovos ilgesingai laukė  14 knygų.

Keli video buvo verti nakties valandų. Vienas, kuris buvo lietuviškai subtitruotas, vertas dalintis su visais, kam ilgesni angliški pranešimai dar sunkiai įkandami. Tema įdomi – jei net laimingi žmonės būna neištikimi, kas gi tai yra ir kodėl? Paprastai sakoma, jei šeimoje atsirado neištikimybė, vadinasi kažkas negerai arba su tavimi, arba su santykiais. Ne visai taip…

Anksčiau monogamija reikšdavo: vienas žmogus visam gyvenimui, dabar monogamija  – vienas žmogus vienu metu. Seniau mes tuokdavomės ir pirmą kartą permiegodavome, o dabar mes susituokiame ir nustojame miegoti su kitais. Turbūt daug kas iš jūsų yra sakę: „Aš monogamiška(-s) visuose savo santykiuose.“ Jei anksčiau skirdavomės, nes buvome nelaimingi, šiandien išsiskiriame, kad būtume laimingesni. Seniau skyrybos užtraukdavo gėdą, dabar sprendimas pasilikti, kai gali palikti,  yra naujoji gėda.

Esther Perel. Ji žino, ką kalba.

Skaityti toliau: “Kodėl laimingos poros būna neištikimos?“