Mama – tik žmogus

Tą vieną dieną būnam išskirtinai dėkingi mamoms. Vien todėl, kad esam. Nuoskaudas apkaišom gėlių puokštėm ir linkėjimais. Kad ir kaip bandytume kartą per metus mamas užkelt ant postamento, ne visada pasiseka. Ne visoms. Skaityti toliau: “Mama – tik žmogus“

Reklama

Patogios ir nepatogios moterys

Ji kaip krėslas, į kurį patogiai įkrenti po darbo dienos. Ji kaip automobilio sedynė, idealiai priderinta prie tavo nugaros linkio, ji kaip patys patogiausi kedai, kuriais per dieną nueiti 25 km yra vienas juokas. Ji tokia: nepastebima, atsirandanti tada, kai reikia ir dingstanti, nes jos nepasigendama. Ji tyli, kai reikia tylos ir linksma, kai norisi kompanijos. Ji visada yra, kai reikia. Ji patogi, tik viena bėda – ji kartais tokia … beveik garantuota. Istorijos apie 4 moteris. Variantų yra gerokai daugiau. Skaityti toliau: “Patogios ir nepatogios moterys“

…nes gyvenimas yra žaidimas? 

Gyvenimas paprastas, o žmonės komplikuoti. Užuot ėję tiesiai vingiuojam zigzagais aplinkui. Užuot gyvenę paprastai gyvenam komplikuotai. Tarsi komplikacijos prideda grožio ir vertės. Kankinamės, nes tarsi taip tauriau. Nes būti nelaimingu yra ne taip banalu, kaip šypsotis be priežasties ir jaustis gerai. Prasminga visada sunku, o lengvabūdiška – visada paviršutiniška? Gal todėl kuriam kliūtis ir jas didvyriškai nugalim?  Lyg norėtume gauti premiją  už viso gyvenimo nuopelnus… Na, ir papozuojam fotografams su šiek tiek kančios veide.

Skaityti toliau: “…nes gyvenimas yra žaidimas? “

Antros moterys, iliuzijos ir vedę vyrai

Visiems gyvenime atsitinka keistų dalykų. Būna, kad mašina važiuodama kiškį numuši ar užklimpsti pavasarinėj pliurzėj. Būna, kad spontaniškai atsiduri situacijoj, kurios niekaip kitaip kaip smegenų užtemimu nepavadinsi. Būna, kad įsipainioji į kokį meilės trikampį, būna, kad į daugiakampį.

Skaityti toliau: “Antros moterys, iliuzijos ir vedę vyrai“

Versliukai: gėlių ir vyro nuoma, grynieji be išlaidų ir FB

Kai draugė savo biusthalterį reklamos meno vardan pardavė filmavimo metu, tai sulaukiau replikų, kad tai per menka tema mano tinklaraščio įrašui. Oi, tikrai ne. Toks gyvenimas. Tikras. Nereikia kasdien apie gilius jausmus rašyti.

Žmonių išradingumas ir smulkaus verslo galimybės mane labai pralinksmina. Papasakosiu, kaip žmonės tvarkosi gyvenimą kartais turėdami finansinės naudos, kartais tik smagumo ir gražių dekoracijų. Esmė visų šitų istorijų – atrodyti, o ne būti. Na, dar kartais iš to ir uždirbti finansinių arba moralinių dividendų. Skaityti toliau: “Versliukai: gėlių ir vyro nuoma, grynieji be išlaidų ir FB“

Nudažyt ir išmest

Kai taisydavom tai, ko negalima pataisyt ir gaišdavom laiką beverčiam daiktui,  mano tėtis kartais numodavo ranka ir pasakydavo: „ai, tik nudažyt ir išmest“. Nors iš tikrųjų nelabai supratau tada, kodėl prieš išmetant reikia kažką nudažyt.  Nors aiškiau nei aišku, kad nudažyt nei reikėjo, nei ką. Niekam tikęs tas daiktas matyt buvo, todėl jo kelias – tik į šiukšlių konteinerį. Dabar atrodo, kad gražiau būtų išmesti nudažytą, nei sulaužytą.  Skaityti toliau: “Nudažyt ir išmest“

Well, ji taip norėjo

Iš užjūrio pargrįžusi draugė merginų vakarėlyje pasakoja įspūdžius. Kasmet ten važiuoja, jos visi giminės – kaip mūsų  pažįstami. Amerikoje žmonės ilgai gyvena, tas jos dėdė gerokai virš 90-ies sulaukė. Daug metų  gyveno ypatingame pensininkų miestelyje Sun City West, kur galima įsikurti tik sulaukus 65-erių: ten medikų ir visokiausių gydyklų aplink tankiau, nei kitur. Ir dar nėra senatvę erzinančių jaunų ir laimingų, gal todėl ilgai traukė. Tarp žmogaus mirties ir jo laidotuvių koks pusmetis praeina, nes šalis didelė, giminės toli, atostogos trumpos, tai kol suderina atsisveikinimo datą, jau ir skausmas apmažėja. Susiderino. Skaityti toliau: “Well, ji taip norėjo“

Tik nepasmauk kačiuko

  Du vaikinai, dvi merginos. Senų laikų ir po gerų 30 metų visai kita situacija. Dvi istorijos ir tas pats kačiukas. Mielas, minkštas, jaukus. Diena buvo skirta švęsti, o ne skirtis, bet taip jau atsitiko. O kai sukrenta viskas taip, kad staiga nuskaidrėja ir tampa aišku, tada nesvarbu, ar po trejų ar po penkerių metų buvimo kartu reikia galų gale užrišti mazgą. Ir nesvarbu kokia … Skaityti toliau: Tik nepasmauk kačiuko

Leiskim atsitikti!

– Neprogramuokim, – sako jis nenustodamas vilties, bet supratęs, kad  man galvoje ėmė suktis  pradžia filmo, kurį jau mačiau. Dar tik pavadinimas, o jau net nereikia klausti, nes aš atspėju atsakymus. Po velnių, ir traukiu tokius pačius žmones, ir pomėgiai jų tokie patys, ir kalbos panašios, ir ore sklandančios mintys ir migloti pažadai, ką ir kada veiksim kartu. Tik dabar jaučiuosi  geriau. Nes žinau, koks tas filmas bus, net galiu spėti, kokia trukmė ir kuo baigsis. Taip, aš ta pati, bet jau kitokia. Gana. Prisiplaukiojau, kol užspringau,  atsitrenkiau į dugną skaudžiai ir dar jaučiu sumuštas vietas.

–  Neprogramuokim, – sakau aš ir mintyse padedu tašką.

Skaityti toliau: “Leiskim atsitikti!“

Mes – vienkartiniai

Mes tokie. Mūsų tokių – daug.
Mes – vienkartiniai. Esam, nors nenorim tokie būti.
Kaip lėkštės, kaip vystyklai, kaip puodeliai, rankšluosčiai ar  ledo maišeliai.

Mums nereikia to, kas užima vietą – mes naudojam ir išmetam. Mes taip darom ir taip daro su mumis. Mes norim mylėti ir būti mylimi, bet užtenka jėgų tik trumpiems santykiams ir pritrūksta kantrybės ilgesniems.

Skaityti toliau: “Mes – vienkartiniai“

Suck it up! Susiimk!

– Užsirašiau pas kirpėją, o ji paskambino, kad  slidu ir negali išvažiuoti iš namų. Pasakojo, kaip mašiną sumėtė, kaip jos mylimas vyras bėgo iš paskos 300 metrų  per ledą žiūrėti,  ar jai nieko neatsitiko…Ir kone ant rankų  parnešė namo. Net matau tą vaizdą – gražu…  Grįžo ji namo susistresavusi, atsiprašinėjo milijoną kartų ir atšaukė visus savo darbus.  Skaityti toliau: “Suck it up! Susiimk!“

Draugystė neturi būsimojo laiko

Žiūriu į Tave dabar.
Kai leidžiam laiką, filosofuojam, rašom visiškus blėnius, kapojamės arba žvygaujam. Kai giriamės mažomis ir didelėmis pergalėmis savuose nematomuose frontuose. Kai išspaudžiam po kokias šešias ašaras kiekvienas atskirai ir dėl skirtingų priežasčių. Kai vienas kitą trolinam,  žnaibom, mėtomės kirviais ar elegantiškai knisam protą.

Skaityti toliau: “Draugystė neturi būsimojo laiko“

Jei galėčiau būti bet kuo, būčiau…

Jei galėčiau būti metų laiku, būčiau rudeniu. Rugsėjo pabaiga. Spalvota ir pasakojančia metų istoriją, o ne pavasariu, dalijančiu neišsipildančius pažadus.

Jei galėčiau būti diena, būčiau Tavo gimtadieniu. Tuo, kurio beveik nepamenu, bet su džinu po žvaigždėmis ant Avirio kranto.

Skaityti toliau: “Jei galėčiau būti bet kuo, būčiau…“

Kaip išmokstam atsisveikinti

Kai tau 18 ir nutrūksta svarbiausi – nes pirmieji – tikri, romantiški tavo gyvenimo santykiai, atrodo, kad gyvenimas baigėsi tą akimirką. Tik bejėgiškai stovi balkone žiūrėdama žemyn ir atrodo, kad geriau negyventi. Visa tai buvo taip tyra ir tikra. Ir taip baisu, kad niekada nebus taip pat. Taip pat gerai. Nebus. Bus kitaip. Net geriau. Tu tik dar to nežinai. Skaityti toliau: “Kaip išmokstam atsisveikinti“

Komplimentas adekvačiam vyrui

– Sorry, nebūsiu po pusvalandžio, kaip žadėjau.  Sūnus turi problemų, nori pasitarti, turiu dabar su juo susitikt. Pasuksiu, kai žinosiu, kas ir kaip.
– Ok, susiskambinsim, – sakau ir greitai judinu smegenis, kad dabar pats laikas būtų išsmukt su drauge į kiną, kurio buvau beatsisakanti…

Skaityti toliau: “Komplimentas adekvačiam vyrui“

Ruduo – geriausias laikas paleisti

Nesuprantu ir nesuprasiu žmonių, kurie nemėgsta rudens.

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių ruduo yra nuostabus. Kad ir dėl ananasinių obuolių, dėl bobų vasaros, dėl spalvų, kurios yra daug ryškesnės už pavasario žalumą, vasaros žydėjimus ir akinantį žiemos sniegą.  Ir dėl rudens lietaus, kuris tave visą dieną priverčia voliotis lovoje skaitant knygas ar darant tai, apie ką net draugėms nepasakosi; dėl rudens derliaus talkų, dėl to, kad visi sugrįžo po atostogų, dėl to, kad vėl prasideda jauki rutina, nuo kurios gerklę jau ima smaugti pavasarį.  Skaityti toliau: “Ruduo – geriausias laikas paleisti“

Ne mes darom sprendimus, mes tik už juos atsakom

Aną savaitę kai ką sužinojau. Ir man palengvėjo, ir nepalengvėjo. “Aš jaučiuosi taip keistai…“ – net ilgiuosi to laiko, kai man buvo viskas aišku.

Rytas nieko sukrečiančio nežadėjo ir buvo nuostabus –  kitas miesto galas, rytas pėsčiomis nevaikščiotomis vietomis, šilti prancūziški pyragėliai su kava ir pirmas atradimas. Atradimų tądien buvo ir daugiau, bet čia tas, kuris lyg žemuoges ant smilgos suvėrė kitas dienos patirtis. Skaityti toliau: “Ne mes darom sprendimus, mes tik už juos atsakom“

37 skirtumai tarp berniukų ir vyrų

Berniukai gimsta, auga, kol tampa vyrais. Ir tai atsitinka bet kokiame  amžiuje. Būna septymečių vyrų ir penkiasdešimtmečių berniukų. Žinau dar, ik viena – jų mamos yra labai skirtingos… Skaityti toliau: “37 skirtumai tarp berniukų ir vyrų“