Ar galima įsimylėti saugiai?

Visiems neracionaliems protams ir nešarvuotoms širdims. Tiems, kas įsimyli per greitai. Per anksti.

Tiems ir toms, kas įsimyli iš pirmo žvilgsnio, antro švelnaus prisilietimo, trečio gilaus pokalbio.

Tiems ir toms, kas renkasi jausti, o ne klaustyti blaivaus proto. Eiti paskui jausmus, o ne racionliai sverti ir matuoti.

Tiems ir toms, kuriuos nutrenkia žaibas kalbantis su verslo kolega ar senu draugu. Ir nepaleidžia. Atima miegą ir sveiką protą.

Ir tiems, kas  pamato nepaprastumą kitame žmoguje ir nelaukia jokių racionalių to nepaprastumo patvirtinimų.

Tiems ir toms, kam atrodo, kad visa tai nepanašu į nieką, kas buvo iki tol. Kad viskas yra nulemta iš aukščiau, nes kaip visada susitvarkyti su užgriuvusiais jausmais tiesiog nepakanka stiprybės.

Tiems ir toms, kurie pavargo nuo to, kas užgriuvo kaip našta, kurios negali nei nusimesti, nei pasidalinti su kitu.

Tiems ir toms, kurie dar tyli, tik jau tyla ima draskyti vidurius ir gniaužyti širdį.

Tiems ir toms, kas nežino kas toliau, bet nori kristi žemyn galva.

Tiems, kas nežino, kaip gali viską sušikti, bet tikisi, kad šį kartą viskas  bus gražu ir tikra.

Tiems, kam kelionės pradžia ir pati kelionė yra svarbesnė už galutinę stotelę.

Tiems norisi kai ką pasakyt. Ir sau taip pat. Ir tau, brangioji.

O gal reikėtų sustoti ir nurimti?

Gal reikėtų stabtelėti ir apgalvoti, pasitikrinti ar tikrai esi tame vagone, ar tikrai tame kelyje ar tikrai žinai, kur važiuoji ir ką veiksi, jei nuvažiuosi. Ar nuvažiuosi?

Gal?

Gal laukti svetimo dėmesio užuot savo dėmesį  parodžius iškart?

Gal reikia eiti mažais žingsniukais užuot žengus didžiulį pasitikėjimo kitu žmogumi  žingsnį?

Gal nereikia atiduoti savo trapaus ką tik užgimusio jausmo kitam, tikintis, kad jo nesudaužys?

Gal geriau patylėti, nes kiekviena ląstele jauti, kad atslenka visa griaunanti jėga? Gal neištartas prisipažinimas niekada netaps kūnu? Gal tyloje užgniaužtas jausmas nurims?

Gal geriau neleisti sau kristi ten, kur tavęs niekas net nesiruošia gaudyt?

O gal reikia pamažu bristi į vandenį, pasipliuškenti saugiai, kol jauti dugną?  O gal net nepradėti maudymosi sezono?

Duokit tą gelbėjimosi ratą. Iš anksto. Dėl viso pikto.  Ačiū. Pasėdėsiu su juo ant lieptelio ir pažiūrėsiu į tuos, kas rizikuoja bristi giliai. Kad ir labai pavydėčiau besitaškantiems, šį kartą  labiau noriu būti ant kranto. Saugiai.

Kaip sakė poetas, meilė – tai maudynės: arba neri visa galva, arba visai nebrendi į vandenį. Jei braidysi iki kelių palei krantą,  tai tik aptaškys purslai, paskui šalsi ir pyksi. 

Mieloji mano drauge, gelbėjimosi ratą turiu, jei tau jo prireiktų. Bet gal tu apsisuk ir dink nuo to ežero, juk sau išdrįsai prisipažinti, kaip stipriai tave traukia gelmė ir kaip smarkiai jos bijai. Geriau būk nesimaudžiusi, bet nepaskendusi.

P.S. Tokį filmą jau kartą mačiau. Pabaiga man visai nepatiko.

Čia ne tas filmas, čia kita  istorija apie neįvykusią meilę…

Reklama

2 mintys apie “Ar galima įsimylėti saugiai?

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s