Mes – vienkartiniai

Mes tokie. Mūsų tokių – daug.
Mes – vienkartiniai. Esam, nors nenorim tokie būti.
Kaip lėkštės, kaip vystyklai, kaip puodeliai, rankšluosčiai ar  ledo maišeliai.

Mums nereikia to, kas užima vietą – mes naudojam ir išmetam. Mes taip darom ir taip daro su mumis. Mes norim mylėti ir būti mylimi, bet užtenka jėgų tik trumpiems santykiams ir pritrūksta kantrybės ilgesniems.

Mes norim, kad viskas būtų lengva ir be pastangų. Nuleidžiam rankas, pasitraukiam per anksti, nes mums tiesiog nusibosta.  Mes nenorim kompromisų.

Mes ieškom aštrių pojūčių.  Kompanjonų, su kuriais gera ką nors veikti, bet ne tų, kurie būna tada, ir kai mes tylim.  Mus apakina  nuotykių troškulys ir nuspėjamas kasdienybės žavesys atrodo nieko vertas.

Mes renkamės iš kelių variantų. Žmones – taip pat. Vos atsiradus potraukiui mezgam santykius ir labai greit iš tų santykių išeinam, vos tik surandam kas labiau traukia. Mes per greit nusiviliam. Savimi?

Mes nepaliaujamai ieškom naujo, nepatirto ir ypatingo žvalgydamiesi į naujai sutinkamaus žmones, nes neturim kantrybės ir laiko atrasti tai, kas ypatinga tuose, kurie šalia. Vilioja tai, kas nepažinta, o kas jau kiek pažįstama – nuobodu.  Mes nebemokam sutelkti dėmesio.

Mus užsmaugė technologijos.  Tikrus prisilietimus keičia žinutės, video skambučiai ir nesibaigiatys susirašinėjimai. Mums nebereikia leisti laiko kartu, susitikti, mes ir taip matom daug, kas vyksta vienas kito gyvenimuose – FB, Instagrame, viberyje ir skaipe. Mes tarsi draugaujam. Žinutėmis.

Mums svarbiau susitikimai su žmonėmis, o ne pažintys su jais.  Mums lengviau savo laiką padalinti dešimčiai žmonių, užuot visą dieną skyrus vienam žmogui.

Mes nenorim sustoti. Mes bijom prisirišti ir įsipareigoti – tai mus gąsdina. Nuoširdžiai žavimės tais, kas taip gali, bet teisinamės, kad mes kitokie. Pastovumas – blogis, – sakom. Ir bėgam toliau neatsisukdami.

Mes mokam atskirti seksą nuo meilės, arba tikime, kad galim. Mes – sekso ir išsiskyrimų žmonės.  Santykius pradedam nuo sekso, o paskui jau galvojam, ar norim būti kartu su tuo žmogumi. Ne. Juk tai tik seksas.

Mes pernelyg praktiški, logiški, protingi, ciniški, kad mylėtume beprotiškai ir besąlygiškai. Jei nusivylėme, nebandysime dar. Mūsų ego didesnis už mus pačius ir mūsų norą mylėti.

Mes neprisileidžiam arti ir patys nenorim priartėti, nes tai pavojinga. Mes bijom būt pažeidžiami ir sužeisti. Mes tikėdamiesi meilės užsidedam šarvus, kad apsisaugotume. Mes netikim. Nei kitais, nei savimi.

Mes muistomės, kai mus myli. Mes jaučiamės suvaržyti ir priklausomi. Mes jaučiamės saugūs, bet tarsi prirakinti prie vieno uosto, prie vieno  žmogaus. Mes nemokam jaustis dalimi ir visuma tuo pat metu.

Mes bijom. Nesėkmių. Bijom suklupti, įsimylėti, dar kartą sudaužyti savo širdį ir pajusti skausmą. Mes kitus skaudinam  iš anksto, bijodami, kad mus įskaudins.  Mes kandam, kad tik mums neįkąstų.

Mes nemokam būt dėkingi už tai, kas buvo, nes netikim, kad tai buvo iš tikrųjų. Mes svajojam apie tikrus dalykus, bet patys bijom būt tikri. Kažkada tokie buvom.

Mes – vienkartiniai.
Kaip lėkštės, kaip vystyklai, kaip puodeliai, rankšluosčiai ar ledo maišeliai.
Ir mūsų jausmai tokie.
Vienkartiniai.

SaveSave

SaveSave

Reklama