Mano pasimatymas su tėčiu

Rašyti vienam konkrečiam žmogui yra lengviau, nei daugeliui… Kartais mano laiškai vienam žmogui gali tapti skaitiniais kitiems. Dabar tas sausio savaitgalio laiškas man skamba labai stipriai. Prieš kitą savaitgalį.  Noriu juo dalintis.

2016 sausio 30 d.

Kai užaugi, supranti, kad lieka vis mažiau laiko. Nykioms knygoms, neįdomiems žmonėms, iš žiovulį keliančio filmo gali išeiti be sąžinės graužaties, iš vakarėlio – tada, kai jau nusibosta, nevažiuoji bet kur, kur tik kviečia, nes nueit į pasimatymą su pačia savimi yra daug maloniau.

Laikas labai greitai tirpsta. Ir jei nepripildytas  turiniu – prabėga pro pirštus kaip smėlis ir sudie.  Kaip mano senelis sakydavo: ”Gyvenimas iki septyniasdešimties dar eina, o paskui – jau lekia”.  

Gal aš nemylėjau savo gyvenimo, kad su juo taip elgiausi – įsileisdavau žmones, taškiau savo laiką, energiją ir sveikatą. Aš ir dabar galvoju, kad gyvenimas yra tai, kas atsitinka man, kai aš nemiegu.   Tegul laimingai parpia kiti. Vis dar geriu gyvenimą godžiais gurkšniais.

Gal tau atrodo, kad aš vis dar neišranki, kad vis dar pernelyg alkana gyvenimo, kad nenusistovėjus, nesusitupėjus, kad tokia ar anokia ;) Aš renkuosi. Ir jei kam nors skiriu daug laiko – tai mano sąmoningas pasirinkimas. 

IMG_9807 copy

Tiek daug metų bėgta daug negalvojant –  tarsi taip yra ir taip visada bus. Galva užimta svetimais reikalais, arba savais, superduper sureikšmintais, net nejauti, kad esi tik marionetė, kurią kažkas tampo.  Pareigos, įsipareigojimai, atsakomybės, kreditai ir lizingai, aparatai ir bankomatai. Žmonės ir institucijos. Tada tiesiog bėgau, daug negalvodama. Kliūdama už žmonių, rinkdamasi tuos, prie ko negresia prisirišti. Nes vėl tuoj reiks bėgti, kaip čia dar kažką tempsi kartu, jei tas kažkas nenorės bėgti kartu. 

Paskui sustojau. Supratau, kad laikas eina, o aš nebegaliu daryti didelių klaidų, nes jas taisyti reikės arba ilgai arba pačiai iš jų skausmingai kapanotis. Labai sumažėjo žmonių, apie kuriuos aš galvodavau, nors jie apie mane – ne. Sumažinau. Išretinau. Išpikavau tuos kurie svarbesni, ir kuriuos noriu laistyti dėmesiu.

Ateina metas, kai nustoji būti su kitais dėl savęs pačios, ne dėl jų. Nustoji galvot apie tuos, kas nėra tavo Top 10 sąraše, nes tam sąraše yra tie, kurių sąrašuose tu irgi esi. Aš retai metu žmones iš savo gyvenimo  su trenksmu,  dažniausiai  tyliai juos apleidžiu. Išmetu iš minčių ir man lengviau eiti. O mintyse atsiranda daugiau vietos. 

“Tiesiog nebeturiu laiko“- sakau. 

Tai geras atsakymas, kartais jį praryja kaip tikrą  nepatyrę žmonės. 

Visada yra laiko tam, kas tau svarbu. Tiems, kurie svarbiausi.  

Kasdien dabar galvoju apie tėtį. Kartais jis būna pirmoj ryto minty, kartais ne jis. Galvoju apie tą trumpą laiką, kuris mums abiems liko.  Kokio to laiko noriu? Ir ar darau tai, ką noriu? Ar esu ten, kur esu ar noriu būt kitur? Ar nebėgu nuo to, kas nesmagu ir nejauku, bet neišvengiama?  Nenoriu nieko daryti per prievartą, bet nenoriu ir jaustis kalta, kad kažką praleidau. Man užteko kelių tokių kaltės griūčių gyvenime…

Dar abejoju, ar nustojau vaidint gerą mergaitę. Kartais vis dar prasimuša “aš privalau/ aš turiu“. Nieko neprivalau. Galiu tik norėti.

Ir šiandien pietaudami su tėvais kalbėjom apie komplimentus, kuriuos sakom nepažįstamiems, ir kaip jų nesakom saviems… Vaikystėje maniau, kad mamai visada atrodė, kad kiti  vaikai geresni, visada maniau, kad ji brolį labiau myli, užtat man liko tėtis. Ir kai mes su klasioke trečioj klasėj išdaužėm vieno prekybos paviljono langus, jam pranešė. Gal mus matė? Bet ir protas merginų, akmenimis taškyti tėčio kontoros turtą…Nepamenu, kaip baigėsi, moralas kažkoks buvo, gal gavau ir diržo. Tėtės diržo nebijojau, jis buvo platus, odinis, o ir lupdavo neskaudžiai. Formaliai.  O va mamos – plastikinis kažkoks, elegantiškai siauras  – pamenu gavau per subinę  ir pasakiau  “kai tu būsi sena – aš tave taaaaaip mušiu…”. 

Tėte didžiavausi – toks vyras, gražus, aukštas, protingas, viską sugeba – ir pasiūt man sijoną,  ir padaryt remontą, ir fotografuoja, ir filmuoja, o  dar  be 5 min. chirurgas – labiau džiaugiausi, kad juo netapo. Mano vaikiškas protas tikimybių teoriją suprato paprastai – jei jis būtų tapęs kažkuo kitu, nebūtų buvęs mano tėčiu. Ir tada buvo baisi mintis – o juk aš galėjau iš viso negimti!!!. Čia kažkokia vaikiška baimė, kaip ir lindimas į karštą vonią. Ir dar dabar tokie pat  šiurpai eina, kai pataikau į tam tikrą vandens temperatūrą…

IMG_3327 copy

Tiek bendrų  istorijų turim su tėčiu – niekada jose mama negriežė  pirmu smuiku . Nors ji dalyvavo visur:  ir slidės, ir palapinės, ir kelionės…Jis vairuodavo motociklą su priekaba ir varydavom į kaimą kokius 250 km, kad mus ten paliktų su triušiais, avim, vištom, geležinkeliu, melioracijos groviu, piliakalniu, ir štabu “vazaunės palėpėj”. Ir kai baisaus deficito laikais tėtis parnešdavo mandarinų, kurie suguldavo į vieną šaldytuvo krepšį, mama labai paprastai normuodavo – du man, du broliui.  O mes, aišku, slapta imdavom. Ir tėtis visada mamai sakydavo:  “tegul valgo iki soties. Yra, ir gerai, nebus  – bus ramu“.  Tėtis buvo tas, kuris per atostogas irgi leisdavo daugiau, nei mama. Daugiau pramogų, daugiau lakstymo, mažiau taisyklių, daugiau gaivalo. 

Nors mama mūsų šeimoj buvo ta, kuriai vėliavą į rankas ir jinai varys. Ir dabar ojej kaip varo :)  Mama rūpindavosi, kad vaikas galvos nesušaltų ir būtų pavalgęs, sveikas, o tėtė – kuo kitu. Sako, kad tėvai su vaikais turi užsiimti tuo, kuo neužsiima mamos. Nors mama daug daugiau dalykų – labai praktiškų kritinėse situacijose išsprendė, kur tėtis nebūtų taip rizikavęs. O prisiminima istoriją dažo tokiomis spalvomis, kokiomis nori… Ir nieko nepadarysi.

Už du dalykus labai pykau ant tėčio – na, už tris. Kartą po kažkokio baliaus grįžo taip įpiešęs, kad turėjau jį parsivesti laiptais namo. Už tą nusivylimą juo, už jį tokį bejėgį, nevyrišką; už tą meilužę, tokią dūrą, kuri mamai dar laišką parašė, o aš jį irgi perskaičiau, ir už tai,  kad kartą per veidą taip trinktelėjo, kad akiniai lūžo. Nes negražiai kažką pasakiau mamai. Matyt tikrai negražiai.

Bet kai įvažiuodama į garažą  dar besimokydama mokykloje sulanksčiau “Moskvičiaus“ sparną, abu taisėm lankstėm dvi paras garaže, kad mama grįžus iš kažkokių kursų nieko nepastebėtų, mat keleivio pusėj smūgis buvo:) Kaip pasiimdavo į  restoranus poniškai papietauti, kad stalą serviruoti  iškilmingiems pietums su milijonu įrankių ir taurių išmokė; kad namų tvarkymas man niekada nėra moters darbas (nesvarbu, kad tai darau), ir žvejybą, ir spiningo mėtymo pamokas, ir lenktynes perplaukt ežerą, ir kad indus plauti turi tas, kuris negamina maisto, už tai,  kad naktį atsimerkdavau, kai jis ateidavo mūsų apklostyti, ir net mano pirmas mėnesines jis iškart išrišo: “ Ar tau reikia pagalbos, ar žinai, kaip susitvarkyti?” 

Ir kad jam kartą galėjau pasakyt – dingstu, grišiu ryte, kol dukra neprabudus ir padarysiu jai pusryčius. Tada, kai man tai buvo  pats svarbiausias dalykas, kuris netikėtai atsitiko po 4 metų laukimo :)  Nors dabar, vos prieš porą savaičių, atvažiavus aplankyt tėvų pasakyt, kad grįšiu ryte jau nebuvo sunku. Tik tėčiui ir vėl viskas buvo aišku:) “Susiradai kompanjoną?“… Kaip jis mane gerai skaito… Myliu jį už tai dar labiau. Kad neklausia, nusišypso, mirkteli.

Mama, jei grįždavau kada paryčiais, visada atsibusdavo, ir pasakydavo kiek valandų. Garsiai. Kad pasijusčiau kalta be kaltės. O mokykloj tėtis visada leisdavo tūsint ilgai, tik būdavo tradicinis klausimas: “Ar yra ten tikras vyras, kuris palydės namo, ar man ateit pasitikt“. Ir palydėdavo klasiokai, buvo, kad ir naktį ateidavo manęs tėtis, nors niekad iš vakarėlio neištempdavo. Būdavom sutarę, iki kada galiu…Griežtai. 

Tėtis visada buvo tas, kuris inteligentiškas, santūrus, bet jau kai pasakys, nors myžk ant kulnų. Ne, jokių anekdotų. Mama čia anekdotų pasakotoja.  Šiandien žviegiau – atsiverciu lietrytį prie kavos, vartau. O, sakau, horoskopai, na ką žada? Paskaičiau mamai, paskaičiau sau. O tėtė tokiu rimtu veidu : “Paskaityk ir mano horoskopą, gal žada, kad aš vėl išmoksiu siusiot”. Jokio rodomo nepasitenkinimo, kad jis pats sau dabar po operacijos kaip vaikštanti daržovė, su menkai funkcionuojančiais šalinimo organais – visokiais maišeliais apkabinėtas, bet žviegiam visi balsu, ir jis pats juokiasi iš mūsų reakcijos. O paskui atsikelia ir sako “Šita gražia melodija einu pabandysiu pačiurlenti. Horoskopai horoskopais, o reik ir treniruotis”.

Bet keista, kai tik ką nors šilto apie anūkę, net smulkmena, kaip ji ten tvarkosi viena, kaip ji kabinasi, kaip padaro kokį sprendimą, kaip jai pasiseka, ar nepasiseka – akys pilnos ašarų… Jų toks ryšys. Jis jau buvo pensijoje, mama dirbo, tai žiemos mėnesius dukra būdavo pas juos, nes daržely sirgdavo nuolat. O aš pirmadienį į darbą 130 km, penktadienį po darbo į atgal pas vaiką… Senelis su anūke telefonu kas savaitę  dabar skambinasi, kai ji tolimoj šaly jau ketvirti metai. Ir abu vienas kitą palaikydami, negrūzindami, saugodami, filtruodami, bet iš tikrųjų yra kartu.  Gal sakau, aš būsiu cool močiutė, jei dukra labai nesusivėlins:)

Šiandien prabudau ir pagalvojau – su kuo aš labiausiai noriu išgert kavos ir kas su manim nori tiek pat smarkiai? Ir tas jausmas nerealus, kai atvažiuoju, pasibučiuojam ir kelias minutes stovim apsikabinę nesijudindami, yra tokio gerumo, kad dėl jo važiuočiau bet kiek km. Ir važiuoju.

Su mama kitaip – pakšteliu jai ir ji vėl neria į savo buities džiungles, kuriose jinai yra neprilygstama… Kai kartais paskambinu kavos ar pietų metu, jie visada juokais sako:“ Gal kavos? Mes geriam,  atvarai?“ Arba “Šiandien tavo mėgstama sriuba, gal norėtum?“ Visada taip klausia, o aš kartais atvažiuoju – tai gimtadienio vakarą, tai šiaip nepranešus, ar su gėlėm ties 12 valanda per Žolinę, patikrint, ar nepamirš pasibučiuoti… Vaikystėj pamenu, net mašiną stabdydavo, kad pasibučiuotų, o mes žviegdavom ir plodavom – taip tos vedybų metinės būdavo bučiniu ir raudonais kardeliais paminimos:) 

Ir skambinu dažniau tėčiui, ne mamai. Tuose pokalbuose mažiau buities, klausimų apie maistą, ūkį, sodinukus ir derlių, daugiau apie tai, ką jaučiu ir kaip jaučiuosi. Kai paskambinu telefonu mamai, kartais fone girdžiu tėčio klausimą “Kas skambina?“,  ir mamos atsakymą su beveik neslepiamu pavydu: “Tavo brangiausioji“…  Su tėte sukrentam į jo lovą, pasikamšom pagalves ir jis klausia, juokais pabaręs už siurprizą, “Kaip tu, ar laiminga? Ir prasideda mūsų neskubus pokalbis, o mama iš virtuvės šūkteli kažką apie sriubą, atneša man 30 gudobelės tinktūros lašiukų, kad širdis nesiplaktų per daug ir vėl prasmenga savo džiunglėse… Skanėstai pašauti kepa, o mes kalbamės su tėčiu apie nieką ir viską. Laikomės už rankos ir pofig mums tos sriubos…

Toks tas buvo mano pasimatymas šiandien.

P.S. 

Reikia begalinio durnumo tiek rašyti telefonu. Riešai net nutirpo :)

Sent from my iPhone

Šeštadienį laukia dar vienas  džiugus pasimatymas su tėčiu. Šeštadienį – svarbiausio mano gyvenimo vyro gimtadienis :)

Reklama

4 mintys apie “Mano pasimatymas su tėčiu

  1. Kaip gražu skaityti apie tokį ryšį su tėčiu. Man atrodo, tai yra pats idealiausias, koks begali būti, visose knygose ar filmuose aukštinamas ir dažnai, manau vos ne visada, tik pavydėtinas. Iš tų nuotrupų, kurios čia minimos, ir koks bendras vaizdas susidaro – tai idealus tėtis. Na, su tuo vienu (iš trijų minėtų) svarbesniu nuklydimu… Vat tik gaila kad tos mamos sriubos ir kiti buities ir būtiniausi dalykai vaiko auginime dažnai lieka neįvertinti ar net sumenkinami lyginant su tuo, ką duoda tėtis. Bet bent jau pastebimi ;)
    Visi autorės įrašai, kuriuos teko skaityti, kažkaip sugeba suvirpinti vieną ar kitą, dažniausiai su moteriškumu susijusią, stygelę. Atgaiva buities ir darbų verpete ;)

    Patinka

    1. Inesa, ačiū. Smagu žinoti, kad kad ir tokie asmeniški, nors anonimiški atsivėrimai užkabina. Mano tėtis toli gražu ne idealas, tačiau ta vyriška šiluma, kurios gaudavau iš jo ir paskui taip beviltiškai ieškojau savo suaugusiame gyvenime, yra tai, kas labai labai man svarbu. Ir aš, ir mano dukra tam tikru metu sakėm, kad ištekėsim už jo :))) Ech, kaip pasisekė mano mamai :)
      Taip jau yra, kad mamos yra kasdienybė, rutina ir buitis, o tėčiai yra šventės. Gal todėl, kadi jie kažkaip by default neturi per daug laiko vaikams, tai kai jau ateina ta šventa valanda ar diena, jie stengiasi ją nuspalvinti labai gražiai. Mano tėtis yra labiau kasdienybė, nei šventės, o gal taip visada buvo. Ypač mano kartos mamos labiausiai mokėjo mylėti vaikus maistu ( gal čia jų nesoti vaikystė buvo tokio elgesio priežastis). Jei sotus, nesušalęs, jei švariai aprengtas – tada laimingas, mamos nuomone. Tėčiai tos buities nesureikšmindavo. Purvinas ir laimingas geriau, nei švarus ir liūdnas. Kai mama išvažiuodavo kelt kvalifikacijos kokiam mėnesiui toli toli, susitvarkydavom visi trys namusoe. Ir niekas nekimšdavo per prievartą sriubos, maistas būdavo toks, kokį padaryt nesunku, juk ar vaikai taip vertina stebuklingai ilgai ir su didele meile ruoštą maistą? Tai ateina vėliau, o kol esi vaikas – maistas yra raketų kuras, svarbu, kad būtų galima greitai papildyt atsargas :)
      TIkrai, atsisėsti prie stalo ir kalbėtis apie viską, išskyrus maistą, yra jėga, bet ar pusdienis tursenimo virtuvėje veidu į viryklę ir užpakaliu į vaikus yra vertingai praleistas laikas? Esu mama, ir man smagu nudžiuginti maistu, bet kalbėtis ir būti kartu galima arba kartu gaminant maistą, arba kai jį besišnekantiems gamina kiti…:)
      Praktiškai transliacija iš orkaitės :))

      Patinka

  2. Miela ir sentimentalu :) Pats turiu tris dukras, dvi dar mažametės :) turbūt į nieką nekeisčiau priešnaktinių bučinių, labanakt palinkėjimų, ir ypač… kai vakarais einu prieš miegą dantis skalauti, visada randu dantų pastos užteptos ant dantų šepetėlio, tokie tie linkėjimai nuo mažiausios :) turbūt, nuo mažiausios, tai yra paslaptis :D

    Paspaudė "Patinka": 1 person

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s